Turiu su linu ypatingą santykį. Kol žiema ir šalta, viskas yra savose vietose, bet tik oras atšyla ir aš pasijuntu kaip pauštis, grįžtantis namo sukti lizdo - tokią pat nenugalimą trauką. Priklausomybe to vadinti nesinori, nes dvelkia liga ir nelaisve, šį savo potraukį labiau linkusi laikyti atsiliepimu į gamtos šauksmą - kas išdrįs pasakyti, kad gamta, versdama pumpurus sprogti, žiedus skleistis ir visus gyvius sukti lizdus, nesveika? Viską, ką man įdomu šiuo metu megzti, noriu megzti... iš lino, taip bandydama suderinti visus norus viename daikte. Šiuo metu man įdomiausia - skaros.

Ši skara, testuojamas modelis "Milo", buvo mano pirmas eksperimentas. Neįsivaizdavau, kaip gulės ir nešiosis lininė skara. Karts nuo karto benaršydama užtikdavau kokią vieną kitą, bet... žinau liną (neelastingas ir lamdosi) ir žinau, ką reiška nuotraukos - gali be vargo nufotografuoti bet ką, o ko negali nufotografuoti be vargo, tą be vargo gali pataisyti kompiuteriu. Kai matau gražiai besišypsančią mergaitę vąšeliu nerta suknele ir pasižiūrėjus, iš kokio siūlo ji nunerta, supranti, jog ta suknelė lygiai taip pat gražiai stovės pati viena, kai ta mergaitė bus persirengus pižama ir nuėjusi miegoti, pasitiki tik tuo, ką gali pačiupinėti, pasimatuoti ar paklausinėti pažįstamos mezgėjos, kuri jau TAI išbandė.

Todėl išbandžiau pati ir likau be galo patenkinta. Skara puikiai laiko formą (atrodo lyg pakrakmolyta, gal dėl to, kad buvo džiovinta ištempta kaip visos kiauraraštinės skaros), nuostabiai krenta, aiškiai matosi raštas ir ją nepaprastai malonu čiupinėti. Nieko nuostabiau vasarą neįsivaizduoju - ji apsaugos ir nuo vėjo, ir nuo saulės, reikės - šildys, reikės - vėsins. Mezgu jau antrą skarą iš lino (taip pat kelių spalvų, tik su ryškesniu perėjimu) ir drąsiai visiems rekomenduoju.

Pats skaros modelis dizainerės sudėliotas iš dviejų kiauraraščių, primenančių jai virš kalnų krintančias žvaigždes.