Ar dažnai jūs, kurios mezgate pačios, gaunate jums numegztą dovaną? Įtariu, atsakymą atspėčiau iš pirmo karto...;)

Todėl galite įsivaizduoti, kaip jaučiausi, kai prieš pat Naujųjų metų naktį parduotuvėje pasirodė Kornelija su MAN numegzta kepure.

Buvau tokia laiminga, kad sėdėjau su kepure net parduotuvėje, kai baigiantis darbo laikui, į ją atėjo mano vaikai. Kai NEI VIENAS neatkreipė dėmesio, kad aš su nauja kepure (niekas net nesistebėjo, kad aš apskritai su kepure patalpoje), tai pasijutau kaip ta žmona iš anekdoto, bandanti priversti savo vyrą pamatyti naują šukuoseną ar drabužį, ir nesulaukusi jokios reakcijos garsiai paklausiau, ar kas nors pastebi, kad aš su nauja kepure???

Mane vaikai dažnai mato mezgančią ir niekas nekomentuoja, nesidomi, buvau tikra, kad jie išvis nepastebi, ką aš darau. Galiu ramiai megzti jiems dovanėles ir jie net nepasidomės, neatspės, neįtars nieko. Apstulbau išgirdus, kaip abu vyresnėliai choru man atsakė: "Taip, tokia pat kaip Miglės".

Iš tų pačių siūlų mezgiau kepurytę savo mažai dukterėčiai, mezgiau gal dieną ir buvau tradiciškai įsitikinusi, kad aš pati viena ir žinau, ką darau, nieks kitas nemato. O pasirodo...

Smarkiai įtariu, kad Miglės, rodančios, kiek jai metų, žavesys, nulėmė mano vaikų pastabumą, bet jis man buvo labai malonus ir netikėtas priedėlis. Prie MANO kepurės:)

Kornelijos Janavičiūtės megzta kepurė, prototipas - "Pompon and seeds hat", Kornelija pakeitė raštą, ieškodama šiam kaprizingam siūlui tobulo varianto, Miglės kepurytė - "Quynn", abi megztos iš Noro Kureyon 255.