Dar vienas testo rezultatas - nauja liemenė iš islandiškos vilnos. Tai, ką matote pirmoje nuotraukoje - dar ne liemenė, tiesiog nepavykęs "pavyzdėlis".
Aš jį iš tiesų numezgiau, viskas daugmaž gerai buvo, bet kai išskalbiau visą liemenę, ji nuo savo svorio taip nutyso į visas puses... (Čia sau užsirašau dar vieną argumentą, kad tik tikras daiktas - tobulas pavyzdėlis)... Kadangi buvo testas, aš išdžiovinau, pasvėriau, pamatavau, nusifotografavau, žodžiu, atsiskaičiau pilnai, parašydama, kad nesu patenkinta, per didelė gavosi, bet... turiu, ką turiu. Kaip manot, kaip sureagavo kitos testo dalyvės? Žmogus, pasakęs tiesą, jog atrodai kaip pabėgęs iš cirko dramblys, bus tikrai ne mezgėjas. Nes kas pats mezga, žino, kiek darbo į tai įdėta ir kaip to darbo gaila... Po savo baisiais vaizdais sulaukiau krūvos mielų žinučių, kad nieko, jog per didelė, vis tiek labai gerai atrodo, labai visiems patinka ir t.t. ir t.p. Ne man vienai taip nepasisekė, gan nemažai gimė tarybinių kiemsargių dygsniuotas liemenes primenančių "kūrinių" ir visi tikėjosi, jog jas labai labai nešios. Kai bus labai labai šalta (gal niekada taip šalta nebus?..) Aš dar pasitikrinimui, kad yra taip, kaip yra, nuėjau vieną dieną su savo liemene į darbą, paskui grįžus ramia širdimi išardžiau (sunkiau nei megzti su islandiška vilna) ir nusimezgiau kitą, S dydžio. Palyginimui abiejų variantų nuotraukos - kuri yra kuri, turbūt nereikia pristatyti...
 |
|
Juokingiausias dalykas nutiko su siūlais. Pirmam variantui sunaudojau 309 g, antram - ~240g, bet vos užteko pabaigimui (tiksliau, 20 cm ir neužteko, teko prisidurti). Pasvėrus pagalvojau, kad kokį kamuolį pamečiau, bet niekur iki šiol nerandu ir vis galvoju. (Neatliko nei siūlgalio, nes islandiška vilna mezgama be jokių mazgų, tai niekas ir neišsimeta). Ar čia mano begalinis žioplumas ir išsiblaškymas - tuomet dar yra vilčių tą galą atrasti. Ar gyvenimas man pateikė sąskaitą už moralinį pasitenkinimą nešiojant S dydį vietoj įprasto M ar dar dažniau L?...
Su šia šokoladine islandiška vilna susijusi ir dar viena, ne tokia jau smagi istorija. Ją prisiminus iki šiol man baisiai gėda, vis tikiuosi, kaip ramina Virginija, kad "nieko, praeis"... Mat islandiškos vilnos gavau iš tos pačios Virginijos daugiau nei pakankamai, kad nuo galvos iki kojų apmegzčiau ir save, ir savo artimuosius. Rasa vasarą grįžusi iš Islandijos atvežė lauktuvių dar vienam megztiniui nuostabiausių atspalvių. Žodžiu, gyvenk ir žvenk, bet man vis negana... Rasa grįžusi suorganizavo mums ketvirtadienį islandišką vakarėlį. Tam truputį ją paprovokavom prieš kelionę (kad pasiruoštų nuotraukų ir įspūdžių), bet nesitikėjau tokio rimto renginio. Rasa suruošė nuostabiausią pasakojimą su nuotraukom, ir įspūdžiais, ir daug informacijos, ir su vaišėm, ir net su žaidimu! Vienoje nuotraukoje (riogsojo toks medinis daiktas) ji liepė mums atspėti, kas ten per daiktas. Ir lyg tarp kitko pridūrė - kas atspės, gaus prizą. Juokais paklausiau, kas per prizas, galvodama apie kokį atviruką, saldainiuką... o Rasa rimčiausiu veidu atnešė maišelį su pufinu (apie juos buvom ką tik paklausę ir prisižiūrėję nuotraukų), o jame - islandiškos vilnos ritė. Siūlų vaizdas mane paveikė kaip ledas trolį. Ne Pratčeto gerbėjams paaiškinsiu kita istorija.
Aš niekada nemėgau sporto, fizinio lavinimo pamokos man buvo kvailiausia ir nemaloniausia laiko gaišatis. O fizinis lavinimas studijuojant mums būdavo privaloma paskaita. Dar jaunystėje buvau ryškiai išreikšta pelėda. Aš ir į piešimą, kuris vykdavo kasdien (!) nuo 9 val. ryto taip sunkiai ateidavau, jog su kai kuriais dėstytojais per visą semestrą taip dorai ir susipažinti nespėjau. O fizinis būdavo dar prieš visas paskaitas - 8 val. ryto!!!! Pramiegodama, simuliuodama t ir visaip kaip vargdama, sukausi tais pragaro ratais kelis mėnesius, kol semestrui įpusėjus, dėstytoja ėmėsi kažkokių normų skaičiavimo. Viena jų - pasikabini ant skersinio, smakras virš jo ir turi iškabėti kažkiek sekundžių. Visai juokais dėstytoja mestelėjo: "Kas iškabės minutę (niekas neiškabėdavo), galės nebelankyti fizinio iki semestro galo". Aš turiu silpnas rankas? Koks skirtumas! Užtat su mano pasiryžimu atsikratyti fizinio buvo galima žemės rutulį skersai išilgai išrausti. Aš pasikabinau. Dėstytoja šypsodamąsi žiūrėjo į mane, į chronometrą, paskui jau nebesišysodama į mane, kol galiausiai, supratusi, jog "tik mirtis mus su skersiniu išskirs", nebelaukė tos išganingos minutės pabaigos ir pasakė man, jog daugiau galiu į fizinį nebeiti.
Visiems gyvenime turbūt tokie momentai būna, teigiami ar neigiami, kai lyg kažkas nuspaudžia turbo mygtuką. Taip man nutiko ir pamačius tą šokoladinį ritinėlį. Iki tol gan vangiai spėliojom, kas tai per daiktas - siūlams sukti, vynioti, džiovinti? - bet pamačius siūlus, sraigteliai mano galvoje ėmė taip staigiai desperatiškai suktis, užmiršau aš tuos savo lobius namie, ir lyg koks nušvitimas atėjo.O gi ten - Kalėdų eglutė, tikros jos neužauga Islandijoje, žmonės patys pasidaro medinę konstrukciją, kurią papuošia.
Rasa turėjo paruošusi ir antrą klausimą su tokiu pat prizu (tik be pufino:)), bet kai aš, įkvėpta pasisekimo, ėmiau spėlioti, kodėl moterys miegodavo arčiau lango nei vyrai, kompanija mane gana švelniai, bet ryžtingai nutildė. Sekundei susigėdau, tos ir užteko, kad Kornelija atspėtų atsakymą. Kadangi islandai lovose darydavo viską, tame tarpe ir dirbdavo, tai moterims tekdavo vieta prie lango, nes moteriškiems darbams reikia daugiau šviesos. Atėjusi į svečius kitą dieną Kornelija pakomentavo: "Visus prizus MZ susirinko". Ką čia bepridursi... Tai va ta šokoladinė ritė jau pavirto mano liemene. Kiti šios stebuklingos vilnos ritinėliai gražiai man prieš akis sudėti, planuoju visiems šeimos nariams numegzti šiai žiemai po kokį didelį šiltą daiktą. Vienas šeimos narys (pirštais nerodysim) jau turi du didelius daiktus ir vieną "mažą" skarą. Kiti laukia eilėje.
Šių siūlų dar nėra MZ, bet jie jau užėmė didelę ir patikimą kertelę mano širdyje, todėl vieną gražią dieną - kas žino...
Modelis - "Vintage mood vest".
