Šių megztukų pasirodymas sukėlė tikrą aptarinėjimų audrą. Ketvirtadienio vakarą tik ir girdėjai, iš kokio siūlo, kokiu raštu, su rankovėm ar be, su kraštu ar be, kaip numatyti tau tinkamą dydį (modelis vieno dydžio, o mes tai ne…) ir t.t., ir pan. Nežinau, ar praėjo savaitė ar dvi, bet vieną ketvirtadienį vietoj gausių šnekų pasirodė gausūs vaizdai – visas būrys įstrižų megztinių, visi skirtingi, vienas už kitą gražesni. Šiandien – pora iš jų.
Rūta suderino pereinamų spalvų plonytį moherį su šilku su linu. Labai įdomus efektas – moherio plaukelis primaskuoja lino spalvą, jis lyg duoda atspalvį, bet vos matomą, jokio raibo margumo. Man gėda prisipažinti, lino išvis neatpažinau nesusipažinus iš arčiau… Bet neiškreipdamas K.Fassett spalvyno linas suteikia mezginiui svorį ir nuostabų kritimą. Apačioje ripso juosta, tokia pat ripsinė juostelė rankovių galuose. Pats megztukas megztas ne lygiai gerom akim, o vis įterpiant išvirkščių akių juostas, netolygiai, kad suteiktų įdomią faktūrą.
Daiva savo įstrižą megztuką sugalvojo iš plonyčio Regia Lace siūliuko plačiu stulpeliu ir nusiuntė šitą „mielą užsiėmimą”… mamai. Mama „atsidžiaugti” negalėjo varydama kilometrus stulpeliu plonu siūliuku. Po visko paklausiau Daivos, kaip mamai patiko. „Patiko. Labai. Prašė kuo greičiau dar vieną atsiųsti;)” Bet čia virtuvė, kas ją mato?
Mato švytinčią Daivą! „Regia Lace” siūlas plonas ir taip pat nuostabiai krenta. Daivos megztukas be jokių kraštelių – pats stulpelių raštas susiklostuodamas apačioje stulpelį suformavo.
Rezultatas labai patiko ir Daiva nusprendė, kad reikia dar vieno tokio – iš lino. Lygius plotus megzti iš lino – ačiū, ne. Tam labai tinka ir mezgimo mašinos, idėja svarbiausia. Rinkom lino spalvas. Reikėjo išsirinkti tarp dviejų – viena pati labai matosi, o su kita labai matosi Daiva. Apsisprendė iš karto ir gana greit turėjo naują megztinį, kurį turėjo vežtis į kelionę po pietų Prancūziją. Tikėjausi gražių nuotraukų, bet vietoj lininės palaidinės gavau rudeninę skarą. Žadėjo bent pasirodyti, bet… kas čia spalį apie liną galvos. Čia Lietuva, čia lietūs lyja. Lauksim vasaros!
Tik pabaigiau įrašą ir į mano pašto dėžutę atskriejo dar vienas įstrižas megztukas:).
Skirtas atsisveikinimui su trumpute bobų vasara. „Rudens dienos ir spalvos – tai nebūtinai niūrios ir tamsios su nurudavusiais lapais, žole ir samanomis . Rudens spalvos – tai avietės, slyvos, šilauogės, nuraudę medžiai ir paskutiniai rožių žiedai….”
Už poetiško požiūrio į Noro spalvas slėpėsi ir praktinis pastebėjimas, kad modelis toks yra labai patogus nešioti, o megzti „rekomenduočiau su šias siūlais laisviau (pvz., Nr. 5), tada geras kritimas, nes Nr. 4 buvo perdaug „suplaktas”, net spalvos ne taip „išplaukė” kaip reikia :)”
Įtariu sulaukti nemažai pasekėjų pačiu artimiausiu metu;)).
Pirmasis megztukas megztas ir fotografuotas Rūtos Juzėnienės, siūlai – KidSilk Haze Stripe 204 su tamsiai pilku 4 gijų linu. Antrasis megztukas sugalvotas Daivos Jakštienės, jos mamos megztas, siūlai – Regia Lace 6578, paskutinis, rožinis – G megztas ir fotografuotas, siūlai – Noro Silk Garden sock S315 su priderintomis rankovėmis. Modelis – „Paris Sweater„.