Belaukiant reportažo

Penktadienis, 06 Gruodis 2013 10:07
Spausdinti

Žinau, žinau, visi laukiat reportažo iš vakarykštės eglutės. Ir aš laukiu gražių kaip visada Rūtos nuotraukų. Ji įbėgo vakar po visų darbų su dviem savo kolegėm ir sukosi trim frontais: ir dovanom keitėsi, ir koleges užiminėjo, ir viską fotografavo. Po tokių įtemptų dienų reikia pailsėti, o ne nuotraukų tvarkymu užsiimti, todėl teks kantriai palaukti. O aš pabandysiu kokiais niekučiais nukreipti jūsų dėmesį, pati vis žvairakiuodama užkulisių link - pasiruošę?

Crimson Bells

Juokinga pačiai pasidarė, kad dėmesio atitraukimui pasirinkau raudoną skarą, bet žodžių iš dainos neišimsi. Pirmas mano Drops Lace pabandymas buvo būtent raudona skara.

Crimson Bells

Labai ilgai bijojau prie to siūlo liestis, toks jis man "ne mano" atrodė. Minkštas, švelnus, slystantis, plonytis... Mačiau nemažai dailių mezginių iš jo, bet visos skaros, šaliai  ar megztukai tokie buvo šventiški, puošnūs, prie mano paprasto kasdieninio garderobo atrodytų kaip blizganti dama pilkų valstiečių būry. Dailioms šventiškoms suknelėms iš tokio siūlo neturiu nei figūros, nei progų. Bet mezgantis žmogus manyje kirbėjo, kad siūlas turi turėti pavyzdėlį, negaliu gi aš žodžiais pasakoti, kaip gerai jis mezginy atrodo, reikia pačiupinti ir savo akimis pamatyti, kaip. Besirinkdama sūlus eilinei Orenburgo skarai, nusprendžiau vienu šūviu du zuikius nušauti: ir skarą numegzti, ir siūlą išbandyti. Vienas siūliukas man toks liaunas ir plonas atrodė, pagalvojau, kad ripsas, kuriuo šios skaros mezgamos, suteiks mezginiui purumo ir apimties.

Crimson Bells

Turiu prisipažinti, kad nusiteikiau DARBUI. Būtent darbui didžiosiomis raidėmis. Ne pakylėjančiam ir uždegančiam, grynam vargui nusiteikiau. Man, pripratusiai prie vilnos, pats mezgimo ja procesas yra grynas džiaugsmas, akys lipte limpa viena su kita, nevargsta rankos. O čia siūlas plonas ir toks slidus - alpaka su šilku. Pasiėmiau 2 mm medinius virbalus, kad kuo mažiau slystų ir pakankamai tankus mezginys gautųsi. Orenburgo skaros apskritai mezgamos labai plonais virbalais, jokių dabartinių skystimėlių, kad ten, kur nėra kiauraraščio skylutės, jokių kitų taip pat nebūtų (šios skaros dizainerės močiutė tokius laisvus dabartinius mezginius paniekinamai žvejybiniais tinklais vadindavo). Mano skoniui tos skaros kartais ir per tankiai sumegztos, nes megztos iš tikro pūko jos yra labai pūkuotos ir tas kietai sumegztas pūkas dažnai net kiauraraštį paslepia. Bet užtai šilta. Šiluma ypatinga man nerūpėjo, tai rinkausi viduriuką.

Crimson Bells

Vargti aš nusiteikiau su siūlu, bet didelė skaros apimtis manęs nė kiek negąsdino. Pažįstu save ir savo mezgimo stilių, puikiai žinau, kad jei pradėsiu ir megsiu, kiek norėsis, bus ir sunku, ir ilgai, nes pradedu aš su entiuziazmu, bet megzti ilgai tokį daiktą vieną neištversiu, kai tiek naujų idėjų ir norų aplinkui, o numetusi kada beprišoksiu... Todėl su tokio tipo mezginiais elgiuosi kaip sportuojantys žmonės su rytine mankšta. Nusistatau dienos normą (tokią ne per virš didelę, kai jei vieną dieną nepadarysiu, kitą pasivyčiau neimdama laisvadienio) ir numezgu kasdien po tą nusistatytą gabalą. Nei daugiau, nei mažiau. Tada tą dieną, jei turiu laiko, galiu megzti, ką noriu. Pagrindinis triukas, dėl ko šis būdas veikia, yra laikytis abiejų apribojimų: ne tik padaryti dienos normą, bet ir nemegzti nei eilutės į priekį. Numezgi normą ir... lauki kitos dienos. Ne bijai, o lauki. Neatsibodo nei truputėlio, o juokingiausia tai, kad ir su siūlu jokio vargo nebuvo. Vienas malonumas. Vargo buvo tik su nuotraukom, niekaip ta skara pasirodyti nenorėjo :).

Crimson Bells

Skara megzta iš Drops Lace 3620, modelis - "Crimson Bells".