Bolero

Antradienis, 23 Vasaris 2010 00:00
Spausdinti

Ponia (t.y., ne ponia, o tik gerai apsirengusi ;)) Joana atsiuntė mano taip smulkiai aprašyto bolero nuotrauką, labai dėkinga ją ir įdedu.
bolero
O kadangi dabar kaip tik skaitau J.Vaičiūnaitės "Mabre viešbutį", šalia pasidėjusi jos poezijos rinkinius, tai sunku man į pasaulį šiuo metu žvelgti savo, o ne Poetės akimis. Man dabar jos laikas. Jei reikėtų nusakyti pagrindinį metų laiką jos eilėraščiuose (absurdas, bet... ką jaučiu, tą dainuoju), man tai visuomet pavasario pavakarys. Ir vėjas.
Prisiminiau Jėzaus pokalbį su Morta ir Marija. Visuomet buitinė veikla man buvo sunki ir neįdomi, todėl tame epizode vis atjausdavau Mortą, jos darbas man daug sunkesnis ir tuo svarbesnis atrodė. O šiandien pirmą kartą pajutau tokį pasikeitimą - norą kažkaip buitiškai pasitarnauti žmogui, dovanojančiam man tokį dvasios pakilimą. Jau nebegaliu to padaryti (o gal ir galėdama neišdrįsčiau), bet esu dėkinga ne tik už tikrą poeziją viskame, bet ir už poslinkius savo viduje.
Nukrypau. Bet netoli. Mat matau šiuo bolero apsirengusią merginą. Besiplaikstančius plaukus. Tą polėkį, ilgesį. Švytinčią prieblandos spalvos lengvutę suknelę. Na gerai, gali būti ir džinsai. Ir vėjas. "Vivaldis ir vėjas,
         
         ir vėjas, ir vėjas,
tik vakaro vėjas tolydžio rausvėjąs,

tik temstančiam parke, prieš iškrentant rasai,
užgrojęs orkestras pajūrio terasoj,

tik debesys, nykiai į šviesą plevenantys,
tik penkios laukinės plasnojančios antys,

tik skraidantys kirai, ir kregždės, lyg žymę
paliekantys lakų šešėlį rožyne,

paliekantys čiulbesį tilstančiam largo,
tik ūžiančios bangos, tik žvakės už lango,

tik, žiedlapiams byrant, lig skausmo apėmęs
rugpjūčio jau vystančių rožių kvepėjimas...“

                                          (Judita Vaičiūnaitė. Koncertas)

P.S. Ką tik gavau Dominykos kepuraitės ir pirštinių iš Opal Memory serijos siūlų nuotrauką:
opal
Tos pačios pavasario pavakarės ir vėjo spalvos. Ir nieko sau negaliu padaryti...