Riešinės

El. paštas Spausdinti PDF

Susirgau. Ūmiai, sunkiai ir tik vėliau paaiškės, ar pagydomai. RIEŠINĖMIS.
Jau seniai jų vaizdai vis pasirodydavo tai kokioje knygoje, tai benaršant internete. Nieko - gražu, bet...Kuo toliau, tuo dažniau jų nuotraukos pasirodydavo internete. Likau visiškai atspari šiam virusui. Iki šiol gyvenau be jų ir toliau sėkmingai gyvensiu. Kai gavau dovanų Irenos Juškienės knygą apie riešines, jas įsimylėjau. Platoniškai. Knygą gal labiau. Kai ponia Irena vedė parduotuvėje riešinių kursus, sukinėdamasi aplinkui ir besiklausydama riešinių istorijos (ar žinot, kokias riešines mūvėjo Barbora Radvilaitė?), prarijau kabliuką. Bet atsilaikiau. Net per ilgąsias Naujųjų Metų išeigines. O po poros savaičių vieną gražų sekmadienį pradėjau. Ir nebegaliu sustoti. Pirmas riešines mezgiau kaip pavyzdėlį pakabinimui prie riešinėms idealiai tinkančių Merino Land siūlų. Melsvai pilkšvos su sidabro karoliukais:
riesines
Numezgusi jas užsimoviau ir...nebegaliu nusimauti. Nesuprantu, kaip iki šiol be jų galėjau išgyventi žiemą.

Kitas riešines mezgiau pusiau dukrai, pusiau pakabinimui parduotuvėje.
riesines
Ji užsimovė ir atnešė man tik kai jai...sugipsavo ranką.

Galvoje jau naujos spalvos, raštai, gavėjų eilė (neįsivaizduoju, kaip tie vargšai iki šiol dar gyvi ir nesušalę be riešinių). Šiuo metu riešinės įnirtingai grumiasi manyje su kojinėmis (apie jas atskira istorija, papasakosiu kitą kartą).

Rytoj vėl kursai parduotuvėje ir aš kaip tikras priklausomybės pagautas žmogus džiaugiuosi, jog virusas plinta. Greitai. Ir labai efektyviai...:)
O pati tikiuosi pasveikti, gal atšilus orams palengvės...

 

Naujas komentaras

Saugos kodas
Atnaujinti