Dienoraštis

Stambus kalibras

El. paštas Spausdinti PDF

Užėjo pas mane vieną dieną po ilgokos pertraukėlės Rasa, apsižvalgė po parduotuvę ir ilgesingai atsiduso: "Pakabintum kokį megztinį ar ką didesnio, atsibodo ta smulkmė, visos tos kojinės, skarytės..." Čia kalba žmogus, laimingas mezgęs visą žiemą Baktusus (nežinau, ar visus nusimezgė, bet siūlų tam reikalui nusipirko VISŲ spalvų po kamuoliuką), riešines ir nė necyptelėjęs. O dabar duok jai ką stambaus! Pasakė ir ant pačios jautriausios žaizdos pataikė. Ar čia pavasaris kaltas, ir man taip atsibodo ta smulkmė, taip norisi kokio didelio rimto daikto. Pagalvoji, kad tuoj nusimesi tuos storus paltus ir jau nebeužteks kokios ten skarytės  ar mikro šalikėlio... Bet pašnekėti tai lengva, o padaryk gi tu, žmogau, megztinį. Aš baktusą žalią ant stalo jau antrą mėnesį(tikiuosi, ne trečią:)) marinuoju, niekaip pribaigti negaliu.

Tokiais atvejais džiaugiesi žmogus, kad esi ne tik fizinis, o ir juridinis asmuo su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm. Nes gali pasiieškoti, kuo prisidengti. Klientais, pavyzdžiui. Žinoma, svetimas megztinis kupros nešildys, bet akis pradžiugins ir įkvėps (ir mane, ir skaitytojus) tai tikrai. Tai ir prisidengiu nuostabiais Dalios Liepuonienės megztiniais:

silk-garden-socksilk-garden-sock
Silk-garden-socksilk-garden-socksilk-garden-sock
Siūlai: Silk Garden sock S252

Ponia Dalia yra tikrai stambaus kalibro mezgėja. Jai tam nereikia jokio pavasario. Jau rudenį apžiūrinėjant įvairius margus siūlus, bandžiau jai įsiūlyti kokį šalikėlį ar skarytę, bet jos visai tokia smulkmė nedomina. Net šalis jos - ne koks nupiepęs trikampiukas, o daiktas, greičiau primenantis karališką mantiją, ne kuklų šaliką. Ji mezga rimtus daiktus. Ir taip gražiai, kruopščiai, pati modeliuodama.

sokoladinis-megztinis
Siūlai: Zauberball (Schoppel-wolle), spalva: šokoladinis kremas

Po jos mezginio nuotrauka nereikia prirašyti, kad gražu, nes gražu stulbinamai ir be komentarų. Tiesa, riešinių virusas neaplenkė ir jos, bet prieš epidemiją per daug nepašokinėsi, juolab kad mezgėjai turi gan silpną imunitetą tokio pobūdžio virusams...

riesines
Siūlai: Merino land

Visuomet labai smagu išvysti ponią Dalią, įžengiančią pro duris. Ji atneša į parduotuvę įkvėpimą, entiuziazmą, meilę gražioms spalvoms, naujus vėjus ir pavasarį:

tulpes

Negaliu jai atleisti vienintelio dalyko. Kam ji man parodė sijoną??? Jokių šansų (laiko prasme) man jį nusimegzti, o kasdien mintyse spalvas dėlioju ir siūlus derinu...

 

Mezgimo mašina

El. paštas Spausdinti PDF

Šis ilgasis savaitgalis taip stipriai praplėtė mano pasaulio suvokimo horizontus, seniai bejutau tokį atradimo džiaugsmą (įsivaizduoju, tą dažnai turėtų patirti vaikai, tik vyresnis amžius taip pat turi savo privalumų, gali jau tą sąmoningai išgyventi ir dar labiau džiaugtis...). Lyg kas mus supančioje nuo pasaulio sienoje būtų iškirtęs dar vienas dureles, už kurių veriasi naujų galimybių perspektyvos ir viliojantys nematyti toliai...Tos durelės vadinasi "Mezgimo mašina":). Paprastutė, mezganti tik gerom akim "Niva". Mezgančiom sudėtingom šiuolaikinėm mašinom gali tai atrodyti juokinga ir dėmesio neverta, bet man, iki tol mezgusiai tik rankom (neretai ir lygių akių PLOTUS), ji - geroji burtų lazdelė. Tik mokėk naudotis...Va čia prasidėjo pirmieji sunkumai. 
Draugė seniai man siūlė savo amžinatilsį mamos mezgimo mašiną (siūlė ir kai mama dar gyva buvo, kad nuvažiuočiau pasimokyti, jos mama mielai būtų man viską parodžius), bet man atrodė, jog tai visai kita sritis nei rankinis mezgimas, užteks man ir jo, tikrai yra kur dar gilintis ir gilintis. Matyt, turėjo tam ateiti laikas (ar laiko stygius taip prispausti), kad šį savaitgalį supratau, jog noriu. Neketinu jos iškeisti į rankinį mezgimą(ir manau, kad tai nepakeičiama), bet kai reikia megzti daug lygiom akim ir rūpi ne meditacija, o rezultatas...

Draugė su dukra mašiną atvežė. Gražiai laikytą ir rūpestingai prižiūrėtą. Be jokios instrukcijos. Pabandėm prisiminti (ji bandė, aš tai ir prisimint ta tema neturiu ko), kaip ką darė mama, ką sakydavo..."Reikėjo močiutės pasiklausti, kai dar gyva buvo..." Reikėjo...Gal dar daug ko pasiklausti ir pasakyti, mašina čia mažiausias klausimas... Jos seniau buvo daugmaž vienodos, močiutė lyg ir neturėjo būti unikalių žinių saugotoja. Ėmėm ieškoti seniau mezgusių giminių ir pažįstamų. Užėjo mano teta, jos mama ir sesuo mezgė, ji taip pat bandė prisiminti, ką žino. Prisiminė net, kur jos mama laikė mezgimo mašinos instrukciją(kartu su iškarpom), bet po jos mirties viskas išmesta... Paklausiau Danutės, kuri mezga visą gyvenimą, ar jos niekad netraukė pasilengvinti sau gyvenimą mašina. "Oi ne, kai visą vaikystę praleidi tarp tokių darbų..." Prisiminiau ir aš tas krūvas mezginių, kuriems reikėjo dar daug rankinio darbo pridėti. Man rodos, net aš vaikystėje, būdama pas Alytaus močiutę, buvau išmokinta "kitliuoti", o gal man tik rodos... Prikėlinėjant seną daiktą visuomet kartu kyla tiek prisiminimų ir sentimentų. Prisiminiau ir žagarėlius, vasaras su pusbroliais, kaip Alytaus močiutė (mano tikros močiutės sesuo), mano prašoma, vesdavosi mane į gretimais esančią bažnyčią, truputį padūsaudama dėl tiek iš darbo atimto laiko (kalba eina ne apie sekmadienius, o apie paprastų dienų vakarus!), bet niekad man neatsakydavusi...Ir tetos Monikos(?) megztą geltonai žalią komplektėlį (megztuką su sijonėliu, ant kurio išsiuvinėtas obuoliukas) - tada daiktų buvo nedaug ir visi jie brangūs ir įsimintini... Taip beklaidžiodami prisiminimų vingiais bendrom jėgom išmokom: akis uždėti, suimti, nuimti, Danutė prisiminė, kaip megzti skylutes ir nukeltas akis...Teta Monika gavo užduotį surasti instrukciją, dar sužinojom, kurie pusbroliai daugiausia tokia mašina mezgė, jei reikės, bus galima juos pasigauti ir pasimokyti. Danutė išėjo namo... paieškot ko nors daugiau internete, o mes prisėdom prie mašinos.

Mano vyresnysis sūnus tikrai nėra tos nuskriaustos vyrijos dalis, kuri dėl mūsų netolerantiškos visuomenės turi slėpti savo pomėgius, jei jie tradiciškai nėra laikomi vyriškais (mezgimas, pvz.). Mezgimas jo visiškai nedomina. Net ir mezginiai nelabai. Vietoj kokio "unikalaus rankų darbo megztinio" jis mieliau rinksis standartinį tipišką bliuzoną su gobtuvu ir užtrauktuku. Mano pasakojimų, kad nieko nėr tobuliau už vilną, jis mandagiai išklauso, o paskui nueina į "Armijai ir civiliams" ir nusiperka grynos sintetikos pirštines (su pirštinėm šiais metais jis nusvilo...) Bet technika jį traukia. Labai... Kol mes su drauge bandėm mašiną, jis, kad ir turėdamas kitų reikalų, negalėjo nuo jos atsitraukti. Tiek ten visokių smulkių detalių, priedų, o čia dar turi atspėti, kas kam skirta... Kad ir nesidomėdamas mezgimu, jis , matydamas mane kasdien mezgant, gana gerai orientavosi, kiek mezgimas užima laiko, o čia - abra kadabra - ir šmotas prieš akis...

Likę vieni puolėm prie mašinos, labai smalsu buvo išbandyti. Prisiminiau krepšy dulkantį pradėtą megztinį dukrai (plonytė alpaka lygiom gerom akim), kurio niekaip nesugebėjau pabaigti Kalėdoms (kaži ar sugebėčiau ateinančioms?)..., taip pat lygiai pradėtą megzti lininį megztinį (jo įdomumas ne rašte, o konstrukcijoje, mašina tokiu atveju - rojus!). Bet Jurgis ryžtingai nustūmė susidomėjusią sesę, pareiškęs, kad "mašinos - ne mergaitiškas reikalas" (ar čia tų mezgusių jo dėdžių pavyzdys?), man kiek mandagiau pasiūlė grįžti "prie tų savo bambukinių", jei jau labai nagai niežti, ir pats ėmėsi žaisti.

mezgimo-masinamezgimo-masinamezgimo-masina

Paskambinau draugei, norėdama pasidžiaugti kartu, kad mašina (tegu ir nepilnu pajėgumu, kol išsiaiškinsim) dirba. Jurgis tik galvą kilstelėjo nuo mašinos: "Perduok Vilei, kad aš jai labai dėkingas, jog ji atvežė man mašiną". Jam? Vilė greičiausiai nė neįtarė, kad jam ją atvežė... Vakare, pasigrožėjęs rezultatu (tikrai gražu, bet tai kai kam siurprizas - o būsimą apdailą rankom jis maloniai sutiko perleisti man), jis jau visai rimtai paprašė: "O gali šita mašina būti tik mano?" "Gali..."- numykiau, tikėdamasi, kad jo nuosavybės teisė netrukdys ir man ja reikalui esant pasinaudoti. Nes šiandien darbe mezgu lygiom akim skarelę ir, turiu prisipažinti, jaučiuosi nei šiaip nei taip...

Rankom megztam daikte daugiau meilės? Kaip pažiūrėsi ir kuo tą meilę matuosi... Gali su tokia pačia meile rinktis spalvas, fasoną, važinėti tuo aparačiuku pirmyn atgal ir, grynai kiekiniu požiūriu, pagaminti jos daug daugiau...:)

 

Kovo paslaptis - 2

El. paštas Spausdinti PDF

Kristi Geraci  „2010 March Mystery sock“  2 dalis.
Bijau, kad būsiu paskubėjus su siūlų pasirinkimu nuo pat pirmos dalies... Nes pasižiūrėjus kitų mezgėjų įkeltų antros dalies nuotraukų, jau ne terakotinė kojinė atrodo geriausiai, o tos, šviesių spalvų, man taip nepatikusios pradžioje. Mat antroje dalyje kiauros pynės gražiai perėjo į gryną kiauraraštį..., kuris ant margų siūlų tiesiog pradingsta. Tokia jau ta kovo paslaptis paslaptinga, jog ir niekam be manęs gali neatsiskleisti (mat aš mezgu ir matau, kaip tobulai raštai pereina vienas iš kito - tas labai gerai matosi...schemoje)

„Pasiskolinau“ nuotraukai storiausią šeimoje rastą koją, kad ištemptų kojinę ir geriau matytųsi raštas. Hm, įdomu, ar ką įtikins nuotrauka, po kuria dar reikia prirašyti, kad gražu, nes plika akimi to nesimato...

march-mystery-2

Nusivylusi rezultatu, nusprendžiau, kad gali būti ir toks, tiesiog tik man vienai matomas grožis. Perdėm paslaptingas. Bet nuėmusi mezginį nuo storiausios kojos ir padėjusi ant paprasto balto (t.y., atspausdintos schemos) lapo buvau maloniai nustebinta taip netikėtai ėmusio ir atsiskleidusio rašto. Gal ši kojinė ne nešiojimui ant kojos?..

march-mystery-2

 

Tylus komplektas

El. paštas Spausdinti PDF

Gėda man pasidarė, jog tiek daug šneku apie Baktusą, esu tokia tikra jo genialumu ir gerumu, o pati jo niekaip nesugebu sau nusimegzti. Juolab kad mano pavasarinis paltas su kiek atvėpusia aukšta apykakle, po ja šalikas netelpa, o ant viršaus užvyniotas nešildo kaklo. Tai ir nusimezgiau. Ir prie jo riešines ir kepurę. Normaliai prie tokio komplekto kepurės man jau nebereikia, bet kas pastaruoju metu Lietuvoje matė normalų orą?!

tylus komplektas

Su Baktusu viskas aišku, mezgiau kaip liepiama be jokių pakeitimų. Riešinėms panaudojau motyvą iš mano jau minėtos latviškų pirštinių knygos (Mirdza Slava. Latviešu rakštainie cimdi). Paprastai riešinių iš alpakos nemezgu ir klientams nesiūlau, nes avies vilna turi geresnę atmintį ir geriau laiko formą. Kai Aistė, neseniai pradėjusi megzti, draugei riešinėms išsirinko alpaką, taip pat bandžiau ją atkalbėti, bet jai patiko ta spalva ir ji vis tiek pasiėmė. Pamačiau rezultatą ir žandikaulis man atvipo - kaip ji tankiai sumezgė ir kaip ta mano pasmerktoji alpaka puikiai laikė formą. Pagalvojau, aš ką iš kitokio molio drėbta? (Iš tikrųjų tai iš kitokio, bet ką KAI KAS gauna iš gyvenimo dovanų, tą kai kas kitas gali gauti po kokių 30 intensyvaus darbo metų, bet apie tai kitas pasakojimas).  

kepure

Kepurę pradėjau megzti pagal Kirsten Kapur "One day beret", didinau iki 184 akių, mezgiau tiesiai kokius 5,5 cm, paskui suiminėjau, bet ne kas antrą, o kas ketvirtą eilę 9 kartus, kol liko 112 akių, tada mezgiau tiesiai, kol baigėsi siūlas (išėjo vėl apie 5,5 cm), buvo likę kiek šiltesnės žalios nuo Baktuso, tai prijungiau ją, išmezgiau 1 eilę blogom akim ir dar 4 eilutes stulpeliu.
Spalvas derinau taip: riešinių siūlų spalvą sumaišius su karoliukų spalva gausim skarelės spalvą. Kepurė - tokios pat spalvos kaip riešinės. O visai tikra tiesa yra ta, jog turėjau po 2 kamuoliukus skirtingo žalio atspalvio Drops Alpacos siūlų.

Šitas derinys toks ramus, tam laikui, kai man norėsis tylos ir miško.

Pasiruošiau ir kitą, triukšmingesnį, kai norėsis spalvų ir energijos:
garsus-komplektas
Noro Kureyon sock yarn su priklydusiais panašių spalvų žaliai-mėlynais vienspalviais kojininiais siūlais

Tikrai suplanavau megzti Baktusą, paskui jau žiūrėsiu, ką prie jo...

 

Patriotiškai

El. paštas Spausdinti PDF

Kovo 11 d. Nepriklausomybės paskelbimą mes su drauge praleidome "Lietuvos" kino teatre, žiūrėdamos seną prancūzų filmą apie bohemišką Monmartro gyvenimą... Ne ką geriau man sekėsi ir toliau su įvairiais mitingais ir pasirodymais. Į amerikiečių mezginius (ir ne tik mezginius, tiesiog tai man artimiau) vėliavos spalvomis žiūrėjau kaip į gana egzotišką tradiciją. Kaip ir į mūsų vėliavas ant galvų. Mano patriotizmas apsiriboja tuo, kad noriu gyventi ir dirbti Lietuvoje, noriu neieškoti, kur geriau, o daryti čia, vietoje, geriau. Lietuviškos avalynės ir dar kai kurių sričių jis nepasiekia...Parduotuvės atžvilgiu tai būtų :1) gerų produktų atvežimas į Lietuvą ir 2) lietuviškos produkcijos pardavimą. Pastarasis punktas įgyvendinamas daug sunkiau (tikiuosi pradėti nuo lino), nes dilemą "savas ar kokybiškas" sprendžiu paprastai kokybės naudai. Ir nuolat dairausi...

Visa laimė, kad yra klientų ir mąstančių, ir mezgančių kitaip. Todėl šiandien ir galiu kartu pasidžiaugti Daivos Jakštienės tokia šiuolaikiška, jaunatviška ir kūrybiška patriotizmo išraiška (bus daugiau...:)):

tautine-kepure
Siūlai: Admiral Uni (Schoppel-wolle) 4-fach


tautine-kepure

Pačios Daivos žodžiais tariant, jos kepuraites įkvėpė Annos Zilboorg mintis, "kad kepurės, beretės, skaros ir viskas, ką dedam ant galvos, turi būti tokie, kad kitiems pakeltų nuotaiką. O aš dar pratęsiu, kad jie turėtų atspindėti šviesias mūsų mintis, idėjas ir spalvotas svajones, kurios gyvena mūsų galvose  :)"

tautine-kepuretautine-kepure
tautine-kepuretautine-kepure
Daivos Jakštienės modelis, nuotraukos ir sūnus Motiejus

Sveikindama su dar vieneriais Nepriklausomybės metais labai norėčiau visiems to ir palinkėti - šviesių minčių, gražių idėjų, spalvotų svajonių ir...patriotizmo!

 


Puslapis 30 iš 35